Nesibaigiančios diskusijos apie vyrų ir moterų psichologiją, skirtingus požiūrius ir, žinoma, gilius skirtumus suvokiant save, kitą bei aplinką, yra pagrindinė santuokinių konfliktų priežastis.
Gyvendami santuokoje, poroje, diena po dienos kartu, sutuoktiniai neišvengiamai susiduria ir su beviltiškumu, ir su kančia, nesusikalbėjimu bei nesusipratimu, ir su netolerancija. Nepamirškime, kad santuoka – tai ne tik medaus mėnesiai, ne vien malonybiniai žodeliai ir kasdien girdimos frazės „Aš tave labai myliu“, ,,Man gera su tavim“, ir pan.
Protingiausia būtų eiti į santuokinį gyvenimą suvokus, jog pradedamas bendravimas su kitos lyties, kitokio mentaliteto žmogumi, kuris turi visiškai skirtingų lūkesčių, troškimų ir svajonių. Bendravimas tarp moters ir vyro turi būti konstruktyvus, ir ypač tuomet, kai skirtingos vyro ir moters prigimtys juos ima vesti į užsisklendimą ir vienas kito nesupratimą.
Tik konstruktyviai bendraujantys santuokiniai supranta, kad šeimoje neturi būti kaltinama, reikalaujama, valdoma, priekaištaujama, smulkinamasi ar nuolat kartojama tas pats per tą patį. Reikalingas atvirumas bei pasiruošimas pakeisti nuomonę, o bendravimas turi tapti priemone, padedančia kartkartėmis daugiau ir geriau pažinti bei suprasti kito pasaulį, kuris galbūt yra net labai skirtingas ir tolimas nuo jūsų pasaulio. Bendravimas santuokoje turi įpareigoti tą, kuris siūlo sprendimus, ir tą, kuris jų nesiūlo, bet priima pasyviai.
Bendraudami siekiame ne atkeršyti ar nubausti, bet padrąsinti, eiti į tarpusavio priėmimą, pasikeitimą, abipusį psichologinį ir dvasinį augimą.
Galėjimas atskleisti savo jausmus, emocijas, rūpesčius, baimes ir abejones – štai santuokos esmė. Santykiuose turi būti galimybė pasisakyti kitam, kas esame. Nereikia bijoti atsiverti – juk santuokoje galite būti savimi ir dėl to neturite būti atstumti ar nesuprasti.
Savimi nepasitikintys, save nuvertinantys, bijantys būti atstumti santuokiniai paprastai visada randa pasiteisinimą, kad nereikėtų kalbėti, pasakyti to, ką jaučia. Nebūkite tvirtai įsitikinę, kad kitas jus gali suprasti be žodžių – juk stiprus įsitikinimas nebūtinai yra tiesa. Tyla arba nekalbadieniai – tai faktas, kad jei vienas nuolat tyli, dažnai išprovokuoja kitam kaltės jausmą, tarsi tyla būtų baudimas ar bausmės rodymas tokiu būdu. Vienas iš sutuoktinių dažnai nusivilia, kada į jo parodytą norą bendrauti, dalytis problemomis atsakinėjama trumpais žodeliais. Deja, tokiu atveju spaudimas ir klausinėjimas, kaip gyvena, kuo gyvena, kaip jaučiasi, tik suteikia jam didelę galią – būtent neatsakyti. Kuo ilgiau tęsiasi neigiamas spaudimas, tuo į didesnę neviltį puola sutuoktinis, kuris siekia pokalbio ir bendravimo.
Dažnai tyla yra kaukė, po kuria slepiamas nesugebėjimas bendrauti, prisipažinti pralaimėjus, užmaskuojant silpnybes, kartu ir santuokinės tikrovės baimę, įsipareigojimo trūkumą. Konsultuojamos poros dažnai išsako, kad bijo ištarti ,,myliu tave“, nes nenori vietoj atsakymo išgirsti mirtinos tylos.
Nebūkite paviršutiniški poroje, bendraudami venkite tuščių žodžių arba beprasmių frazių, sakomų tik tam, kad būtų kas nors pasakyta. Sutuoktiniai būna įsitikinę, jog bendrauja, bet kalba tik apie nereikšmingus ar neutralius dalykus, susijusius su išoriniu pasauliu. Noriu priminti, kad bendravimas nėra noras visad būti teisiam. Bendrauti – tai priimti kitą, pripažinti vienodas teises ir pareigas, jaustis lygiems, stengtis suprasti ir sakyti tiesą.
Kai tarp sutuoktinių ima rastis bendravimo sunkumų, to priežastis dažnai būna klaidingas partnerio suvokimas.
Atsiranda keletas psichologinių mechanizmų, kurie dažniausiai trukdo bendrauti. Ką mums daro apibendrinimo mechanizmas? Juk daugybė apibendrinimų, kuriuos daro vyrai ir moterys, atveda į giliausius nusivylimus santuoka.
Didesnė dalis vyrų yra tvirtai įsitikinę, kad jei moteris yra žaismingai nusiteikusi, trokšta švelnumo, vadinasi, ji nori mylėtis. Moterys galvoja, kad vyrams labiau patinka pasyvios, o ne aktyvios ir savimi pasitikinčios gyvenimo draugės.
Beje, moterys, pripratę dirbti kartu su vyrais, puikiai žino, kad vyrai netampa agresyvūs, kai su jais elgiamasi draugiškai, kaip su lygiais. Deja, daug vyrų kenčia šalia savo karjeros siekiančių žmonų, kurios demonstruoja savo pranašumą, kartais net begėdiškai grasindamos. Moteris, kuri savimi pasitiki, sugeba mylėti, supras, jog vyras ja didžiuosis ir taps jai tikru draugu. Tačiau, kad ir kaip būtų liūdna, dauguma sutuoktinių teikia pirmenybę apibendrinimui, kad tik nereiktų gilintis į savo ar kito sutuoktinio psichiką. Iš tikrųjų jie nemyli. Yra sutuoktinių, kurie kitame stengiasi matyti savo trūkumus, problemas ar sunkumus. O kaltinimus, kuriuos kaip strėles nukreipiame į taikinį – į savo partnerį – iš esmės turėtume nukreipti patys į save. Tai dar vadinama projektavimo mechanizmu.
Neigimo mechanizmas, manau, taip pat dažnas porų bendravimo procese. Ši bendravimo kliūtis iškyla tuomet, kai vienas iš sutuoktinių neigia tikrovę.
Budelio mechanizmas, tai yra kito pasmerkimas, santuokoje taip pat ne retenybė. Mes bandome kaskart pakreipti kalbą taip, kad kitas jaustųsi kaltas. Mielieji, liaukitės taip intensyviai ieškoti teisybės vien dėl to, kad pateisintumėte savo nesugebėjimą gyventi. Teisingumo reikalavimas taip giliai įsiskverbia į porų bendravimą, kad galiausiai vienas iš sutuoktinių emociškai ima priklausyti nuo kito dėl daugybės draudimų, kaltinimų ir nesusipratimų.
Na, galbūt ir atrodo neįtikėtina, bet santuokoje, kai vienas iš poros išreiškia norą pabūti vienas ar atsidėti savo asmeniniams interesams, kitas jaučiasi labai nelaimingas atstumtas, paliktas be dėmesio ir apleistas. Atminkite, kad sugebėjimas šeimoje susirasti erdvės sau tik parodo poros santykių brandumą. Tik susituokus tarsi natūralu, kad du jauni ir vienas kitą mylintys žmonės nori būti kartu visur ir visada. Tai kaip ir laikoma sveiko ryšio ženklu, nors iš tikrųjų tai rodo abipusį priklausomybės poreikį.
Sveikose santuokose kiekvienas sutuoktinis gali ir turi turėti bei atrasti savo asmeninę erdvę. Niekada nepamirškite, kad santuoka nėra turėjimas, vienas kito pasisavinimas.
Tad galvoti, kad sutuoktinis, kuris jaučia didelį artumo poreikį, labiau ir myli, yra paviršutiniška. Skaitydami mano mintis vieni sutuoktiniai nesutiks su jomis, nes kaip tik dėl to ir kyla konfliktai. Juk visada vienas to nori labiau negu kitas. Todėl nuoširdžiai noriu patarti kalbėtis. Juk apie poreikį būti vienam niekada nediskutuojama galbūt todėl, kad jis laikomas netinkamu. Iš tiesų atvirkščiai: reikia kalbėtis nuoširdžiai, atvirai, o ne grasinant ar kaltinant. Pavyzdžiui, jei žmona nori pabūti su draugėmis, tai galbūt galima ir paaiškinti konkrečiai, kodėl jai tai patinka ir kas pas jas traukia, o ne konstatuoti, kad nori pabūti kuo toliau nuo namų ir vyro.
Iš tiesų vyrai dėl savo darbo namuose praleidžia mažiau laiko nei žmonos. Manau, jei išmoksime paaiškinti švelniai, nuoširdžiai ir draugiškai, tai nebus jaučiama jokio pavojaus ar atstūmimo. Nereiktų užmiršti, kad sutuoktinio pasitraukimo sukelta kančia iš tikrųjų yra būtent pagrindinis pasisavinimo, pavydo, nesugebėjimo gyventi atsiskyrus simptomas. Kitaip sakant, dauguma mūsų nerimaujame dėl atsitolinusio partnerio veiksmų, nes bijom, kad būdamas toli nuo mūsų jis nesutiktų kokio kito patrauklaus asmens ir su juo nepasiliktų. Jei kitos moters ar vyro, ar bendradarbio artumas veda į intymius santykius, vadinasi, reikia ieškoti nesąmoningumo, psichologinio bei dvasinio asmens ir poros nesubrendimo ir nebrandumo problemų.
Atsiskyrimo valandos santuokoje veikia kaip stimuliatorius, kuris ir verčia nuolat atnaujinti meilę sutuoktiniui. Tie, kurie nepasitiki savimi, atitolimą priima kaip didelę baimę ir grėsmę, o jei nėra vidinės autonomijos, jei negyvename savu dvasingumu, tampame savotiškais sutuoktinio laisvės varžytojais.
Tik einant savęs pažinimo ir supratimo keliu galima suvokti, jog minėtas atvejis yra ne sutuoktinio, kuris stengiasi save realizuoti, problema, o jūsų pačių neišspręstų problemų projekcija.
Tęsinyje kitame numeryje skaitykite apie bendravimą poroje, apie tai, kaip pažinti savo ir sutuoktinio charakterį ir asmenybę.
Aciu jog skaitote!
Pagarbiai,
Jolanta Boguziene – Vilties Oaze Ikureja.