Šių dienų jauni žmonės gyvena santuokos iliuzija, kuri skatina įmantriausias fantazijas, jautrina vaizduotę, netgi jei visa tai yra savaime pasmerkta subliūkšti susidūrus su tikrove.
Žmonės tarsi gundosi įgyvendinti nerealius idealus, svajoja, tiki, kad viskas yra galima, apsiriboja gyvendami daugiau fantazijose, vaizduotėje nei tikrovėje. Jeigu žmonės remtųsi tikrove, krizių sumažėtų, sumažėtų skyrybų, nes santuokoje, jeigu nesame suvokę tikrovės, stengiamės kitame žmoguje pamatyti realizuotą mūsų idealą. Mes nė nepajuntame, kaip tos iliuzijos veikia mūsų pasąmonėje. Pasirenkama kentėti, iššvaistyti energiją, siekiant realizuoti tokius dalykus, kurie niekada neįvyks, užuot įgyvendinus tai, ką autentiškai pateikia tikrovė.
Sutikime, didesnė dalis mūsų esame paskendę fantazijose. Ne vienam teko sutikti jau garbaus amžiaus sutuoktinius, vis dar įsitikinusius, kad įgyvendins viziją, kuri juos užbūrė dar vaikystėje, kuri nuolat vertė juos būti nepatenkintus, nelaimingus, ir dar jie tiki, kad mylėjo, nes kentėjo. Dažnai esame supainioję gyvenimą su kančia, fantaziją su tikrove, meilę su pasiaukojimu ar valdymu, laimę su galia ar pinigais, seksu. Problema yra ta, kad svajodamas, vildamasis, apgaudinėdamas save žmogus jaučiasi gerai, jis laimingas. Štai kodėl visi priima šį apsisprendimo būdą – juk jis patogus, tiesa?
Bet nė vienas nesusimąsto, kad jis mirtingas. Tarsi gyvename, bet nebegyvename, atrandame galimybę gyventi ir tikėti, kad esame tikrovėje, kai iš tikrųjų esame tik šalia jos. Nusimeskite iliuzijų įgyvendinimo naštą. Pasijusite lengvesni, o ne išsekinti, nusivylę, ir galėsite pagaliau atrasti save, pamatyti ir kitą žmogų tokį, koks yra, ir leisti jam keistis savu būdu. Ką mes žinome apie santuoką apskritai? Daugybė straipsnių, kaip suvilioti, nuvilioti, sugundyti ar būti erotiškam… Diskutuojama, rašoma, žiūrime filmus apie begalinę meilę, bet jei neegzistuoja viena meilė lygiai tokia pat kaip kita, tai kam tiek daug kalbama?
Ir kas tie specialistai, jei tokiais atvejais nėra receptų, kurie tiktų visiems. Tikra fantazija yra giliai suprasti kitą, tikra vaizduotė yra ta, kuri diena po dienos kuria santuokinius ryšius, tikra realybė yra ta, kuri priešais mus. Apie santuokos sąmoningumą, apie meilę nekalbama – tuo gyvenama.
Paieškos ir noras surasti idealų partnerį bei gyvenimas ne tikrovėje veda į nuolatinius idealizavimus, nes mes ieškome tobulo žmogaus, kėsindamiesi į žmogaus esmę.
Klausimas – kodėl? Todėl, kad tikimės susikurti ramų, laimingą gyvenimą. Iš tiesų ieškome ne meilės, o globos, saugumo, patogumo, galimybės per kažką kitą realizuoti savo troškimus. O kodėl to nedarome patys? Ieškodami apleidžiame save, savo laimę pradedame kurti už savo ribų. Net jeigu ir egzistuoja idealus partneris, ar jis galėtų mums duoti tai, ko norime? Ar jums neatrodo, kad išliko ta paaugliška vizija, kai dažnai įsimylėdavome, dažnai net patys to nesuprasdami. Tapę suaugusiais ieškome partnerio, primenančio žmones, kurie buvo patrauklūs paauglystėje. Kad ir kaip būtų liūdna, jie pasmerkti sekti paskui neegzistuojantį idealą ir senti, vis labiau ir labiau nusivildami.
Tai infantilumo bruožas, primenantis vaiko amžiaus periodą, nes vaiko akimis žvelgiant viskas atrodo įmanoma. Ne veltui psichologijoje infantilumo fazė įvardijama kaip įsivaizduojama visagalybė, kada norima visko ir iškart. Taip ieškodami galime suprasti, kad tai egzistuoja tik vaizduotėje. Tai kam ieškoti to, ko neįmanoma rasti? Na, atsakysite, tokie jau mes žmonės, kartais tiesiog patogu bėgti nuo savo suaugusiųjų pareigų. O gal tai būdas ilgiau išlikti vaikais?
Dažnai girdima frazė: kai ves, tai surimtės ir pasikeis. Klaidinga iliuzija remiasi įsitikinimu, kad kiti gali mus padaryti vertingus, užpildyti mūsų tuštumas ir kompleksus, o tikroji šio įsitikinimo problema yra žema savivertė, nepasitikėjimas savimi, tarsi kitiems perduodama galimybė padaryti mus vertingus ir laimingus. Tačiau niekas mūsų gyvenime negali mūsų padaryti vertingais, tik mes patys. Nėra tokio žmogaus, kuris galėtų geriau pasirūpinti mumis už mus pačius.
Tikrai vertingas žmogus yra tas, kuris pažįsta, priima, pranoksta bei atranda save. Sekanti klaidinga iliuzija yra galvojimas, kad visada reikia būti kartu. Ji remiasi nesugebėjimu suprasti faktą, kad niekas žemėje negalės visiškai su mumis susilieti, todėl turime realybėje nevengti ir vienatvės sąvokos. Noriu priminti visiems ir visam laikui, kad mums, žmonėms, būti vienatvėje natūralu. Galime būti mylimi ir mylėti, bet iš esmės visada esame vieni. Skaitantiems šiuos sakinius gali kilti didelių prieštaravimų: kaip galima mėgti vienatvę ir apskritai ją priimti? Mes jos prisibijom, kol negyvename tikrovėje, bet slepiamės fantazijose ir mituose.
Nesugebėjimas išgyventi vienatvės kyla dėl nesugebėjimo visiškai atsisveikinti su ankstyvuoju vaikystės periodu, kai turėjome ryšį su motinos kūnu. Tie žmonės, kurie labiau nei kiti išlaikė stiprius šio periodo pradus, nuolat ieškos visiško susiliejimo su sutuoktiniu, partneriu, kad atgimtų laimingos, saugios ir visiškai užtikrintos praeities prisiminimai. Net išėjimas į darbą kartais sutuoktinį veda į susierzinimą, kad negali būti nuolat kartu, vienas šalia kito. Tokia iliuzija itin nereali ir teigianti, jog partneris niekada neturėtų atitolti. Be to, tai verčia sutuoktinį trokšti, kad kitas visada būtų pasirengęs išklausyti kiekvieną jo norą bei patenkinti kiekvieną poreikį.
Tokio tipo santuokos sukelia abiejų sutuoktinių pasąmonėje beprasmybę, depresiją, nusivylimą, tarpusavio santykių priklausomybės patologijas. Dar viena santuokinė iliuzija, kad kitas sutuoktinis privalo mus suprasti ar atspėti aiškiai neišsakytas mūsų mintis. Todėl, kas mums atrodė tinkama anksčiau, vėliau jau gali taip nebeatrodyti, ir atvirkščiai. Ypač neturime tikėtis, jog būsime suprasti, kai aiškiai ir konkrečiai neišsakome, ko norime ar trokštame. Santuokoje būtina ir privalu kalbėti aiškiai.
Laikui bėgant padaugėja rūpesčių, pareigų. Dažnai manydami, kad jau viską apie sutuoktinį žinome, nesistengiame jo išklausyti. Tokiu atveju geriausia sudaryti savo jausmų, minčių, troškimų, prašymų ir poreikių sąrašus ir jais pasikeisti su sutuoktiniu. Taip sužinosite, ko vienas ar kitas norėtumėte, ko nepastebite. Tai savotiška savo santykių inventorizacija. Būkime realistai, supraskime, kad meilė nėra pastovi, nuolatinė, visada stipri jėga. Daugeliu atvejų geras žodis, pagyrimas ar netikėtas jausmų išsiliejimas išsklaido natūralius sutuoktiniams iškilusius neaiškumus.
Dar viena iliuzija, kad geroje santuokoje neįmanoma būti savimi, kad mylėti – tai užvaldyti kitą, nesuteikiant jam galimybės būti savimi. Šioje iliuzijoje viršų ima ateities baimė, nepasitikėjimas savimi ir troškimas susilieti su kitu. Dažnai susiduriama su nuomone, kad santuokoje reikia keisti savo būdą – tartum pakaktų tik pakalbėti apie tai, pasakyti, kaip turėtų būti, ir elgsena akimirksniu pasikeičia. Šeimoje labai svarbu kalbėtis apie savo poreikius, reikalavimus, lūkesčius.
Iliuziška tikėti, jog iš meilės kitas taip gali pakeisti savo charakterį, kad visiškai prisitaikytų prie mūsų. Gera santuoka remiasi vienas kito priėmimu. Nemanau, kad labai malonu neįstengti pakeisti savo asmenybės žinant, jog klysti. Kiek liūdesio matai žmonėse, kuriems nesiseka pasikeisti ir padaryti savo partnerį laimingą. Galima norėti keistis, bet, deja, nepajėgti to padaryti.
Mes esame asmenybės, o tai sudėtinga, kiekvienas turim tūkstančius vaikystės prisiminimų, kaltės jausmų, sielos skaudulių. Individams būdingas stiprus pasipriešinimas atsiradęs todėl, kad po juo slepiamos dar gilesnės problemos, kurių jie nenori parodyti. Daugelis asmenybės bruožų yra gynybiniai mechanizmai, todėl kai galvojama, jog jei nepavyksta pakeisti elgesio, vadinasi, nemyli – vėl susiduriama su tikra iliuzija.
Susipažinę su santuokinėmis iliuzijomis pastebime, kad jas mes susikuriame patys ir vėliau nuo jų labai kenčiame. Iliuzija yra ir tai, kad santuokos sėkmė priklauso nuo charakterių panašumų, kad mylėti – tai turėti tuos pačius pomėgius ir tokią pat asmenybę. Realiai bijoma būti nesuprastam, bijoma skirtumų sunkumų stengiantis suprasti kitą. Tokiais atvejais santuoka tampa slėptuve, kur galima saugiai, lengvai ir patogiai pabendrauti, argi ne? Tai – absoliučios iliuzijos. Stengiamasi susirasti į save panašų partnerį, kadangi bijoma bendrauti, diskutuoti, susidurti akis į akį. Taigi, bijoma mylėti. Gera santuoka remiasi charakterių tarpusavio papildomumu. Gebėjimas priimti skirtumus yra dvasinės brandos, kultūringumo, ypač proto rodiklis. Tai galimybė atsiverti naujoms patirtims, bendravimo formoms, vertybėms, gyvenimui.
Prieiname prie kitos iliuzijos, kad santuokoje turime nuolat derėtis, sudarinėti sandorius. Tai noras būti galingam ir valdyti. Nemokėjimas gerbti ir priimti kito tampa varginančių ginčų priežastimi, tikslu įrodyti savo teisumą ir kontroliuoti. Ši iliuzija slepia gilų nepasitikėjimą savimi, pridengtą komercinio tipo laikyseną, kai dėl visko yra deramasi, viskas tampa preke. Turėtume prisiminti, kad žmonių santuoka nėra galimybė pasislėpti nuo gyvenimo sunkumų. Verčiau reikėtų įsisąmoninti, kad santuoka yra santykių sistema, kuri turėtų rasti pusiausvyros tašką tarp nuolatinių pasikeitimų ir ilgų sąstingio periodų. Gali būti geros santuokos ir tos, kurios ramios, kita vertus, nereikia neigiamai vertinti ir retai konfliktuojančių porų. Tačiau manyti, kad santuokos sėkmė priklauso nuo jos stabilumo ir ginčų nebuvimo, yra gryna iliuzija.
Viena iš populiariausių santuokinių iliuzijų: geroje santuokoje sekso turi būti daug. Nėra nieko melagingesnio, nei ši kvaila iliuzija, jog fizinių santykių dažnumas atspindi meilės stiprumą ar poros santykių intymumą. Seksas ar intymūs santykiai neapibūdina stiprios meilės. Tuo užsiimama tik dėl malonumo, noro atsiplaiduoti, kažką įrodyti, kompensuoti tam tikrus trūkumus, pasirodyti, prisitaikyti, nes visi taip elgiasi, galiausiai – norint parodyti galią valdyti ar paniekinti kitą. Retai arba beveik niekada – iš meilės. Konsultacijose klientai išsako nuomonę, kad geriau mažiau sekso, tačiau iš meilės, o ne daug ir atliekamo bet kaip.
Neteko girdėti, kad santuokos autentiškumas būtų buvęs išgelbėtas vien seksu. Mūsų visuomenėje, kuri tapo visiškai dinamiška ir nepaprastai sudėtinga, labai pasikeitė tradiciniai vyro ir žmonos vaidmenys šeimoje. Pastaruoju metu moterys pradėjo imituoti vyrišką modelį, puolė į daugelį veiklos sričių ir norėtų visiškai save realizuoti tiek darbe, tiek šeimoje, tiek santuokoje. Ir visai neseniai feminizmo avangardistės susivokė, kad yra labai sunku, praktiškai neįmanoma, pasiekti patenkinamų rezultatų būtent ir darbe, ir šeimoje, santuokoje. Tai iliuzija.
Juk vyras, kuriam sekasi darbe, gerų rezultatų pasiekia todėl, kad žmona rūpestingai prižiūri vaikus, šeimą, rūpinasi jų pačių santykiais. Gyvenime neįmanoma visko atlikti puikiai. Viską padaryti – reiškia, nieko nepadaryti gerai. Todėl gyvenime reikia sąmoningai suvokti, kad būtent tam tikrą akimirką reikia turėti drąsos pasirinkti ir pasiryžti ko nors atsisakyti.
Todėl meskite iš galvos iliuziją, kad santuokai sukurti nereikia laiko. Visa tai paprastai lengviau atlikti, jei į savo gyvenimo planus įtrauksi punktą savo vertei ir savo santuokiniam pašaukimui ugdyti. Santuoka nėra galutinis tikslas, ji yra tik pradžių pradžia jūsų gyvenime. Ji nuolatinio, pastovaus, ilgo poros ir šeimos darbo rezultatas, kuriam subręsti reikalingas laikas, jėgos, įsipareigojimas, ypač dviejų partnerių psichologinio bei dvasinio sąmoningumo darbas.
Galvoti, kad gerą santuoką galima sukurti be pastangų, be supratimo, be vargo, kaip lengvai įvyksiantį stebuklą, kuris ateina kaip laimė, pasipuošus prabangia suknele ar iškėlus prabangias vestuves, ir tikintis, jog dabar viskas susitvarkys mano gyvenime, yra didelė iliuzija, nieko bendro neturinti su tikrove. Visos santuokos, o ypač pasisekusios, reikalauja didelio jautrumo, intuicijos ir atsidavimo. Jei viduje sau galite drąsiai pasakyti: taip, aš esu pasiruošęs (pasiruošusi) ir nebijau jokių įsipareigojimų, tada – sveikinu! Ir būkite laimingi kartu, savo gyvenimo šventėje iki žilos senatvės.
Aciu jog skaitote!
Pagarbiai,
Jolanta Boguziene – Vilties Oaze Ikureja.